BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

eMigracija

kaip kad ir sakiau - eMigruoju.

Nauji mano pezalai nuo šiol tupi čia

Prašom ir toliau subskraibyt RSS. Pažadu greitu metu rašinėlį iš Kanarų :)

Rodyk draugams

Mus nuodija!

Neseniai tyrinėtojai nustatė, kad mūsų vandentiekio sistemos yra užterštos labai pavojingu chemikalu. Jis yra bespalvis, neturi skonio ir kvapo ir visiškai ištirpsta vandenyje. Vyriausybė nesiima jokių priemonių, kad būtų kažkaip kovojama su šiuo pavojingu reiškiniu. Aptariamo chemikalo pavadinimas - Dihydromonoxide.

Chemikalas naudojamas:

- Pramonėje, kaip tirpiklis ir aušinimo priemonė
- Branduoliniuose reaktoriuose
- Putplasčio gamyboje
- Gesintuvuose
- Daugelyje chemijos ir biologijos laboratorijų
- Pesticidų gamyboje

Chemikalo keliami pavojai:

- Ši medžiaga vyrauja rūgščiojo lietaus sudėtyje
- Sukelia dirvožemio eroziją
- Paspartina koroziją ir kenkia daugeliui elektros prietaisų
- Ilgalaikis kontaktas su šiuo chemikalu, jam esant kietos būsenos, smarkiai pažeidžia žmogaus odą
- Kontaktas su šios medžiagos dujomis gresia nudegimais
- Įkvėpus netgi nedidelį šio chemikalo kiekį, gali ištikti mirtis
- Chemikalas aptiktas piktybiniuose augliuose, opose
- Chemikalas sukelia priklausomybę. Jo auka, negaudama naujos chemikalo dozės, miršta per 168 valandas

Nežiūrint į šiuos pavojus, chemikalą aktyviai ir nebaudžiamai naudoja industrijos gigantai. Dauguma korporacijų kasdien gauna tonų tonas šio chemikalo per specialiai tam nutiestus vamzdynus. Žmonės, dirbantys su šia medžiaga, kaip taisyklė, negauna specdrabužių. Panaudotas chemikalas tonomis išliejamas į ežerus, upes, jūras.

Raginu visuomenę parodyti sąmoningumą ir pradėti protestuoti prieš tolimesnį šio nuodo naudojimą.

Copypaste iš omnitel.humour

Rodyk draugams

Naujas etapas

…tiek planavimo, lakstymo, rūpinimosi, ir va. Mission completed

Rodyk draugams

Spamas uzp*so juodai

Panašu, kad teks migruoti iš blogas.lt.

Nu natūraliai užpypino kasdien trint po 10-15 spaminių komentarų…

Rodyk draugams

Vysoké Tatry

  • Nuvažiuotas atstumas - 2070 km
  • Trukmė - 7 dienos

Prasidėjo viskas nekaltai ir beveik spontaniškai. Suskaičiavus krizinius litus ir turimų atostogų dienų bagažą paaiškėjo kad yra du variantai - maždaug savaitė Nidoje arba kalnuose. Su sąlyga kad piršto galiuku kalnai jau buvo čiupinėti, tai vat štai jums ir prašom. Tereikėjo tik damai padoresnius batus tam reikalui nupirkt (kaip vėliau paaiškėjo - tai buvo labai nedurnas sprendimas komforto atžvilgiu, nes neįsivaizduoju kaip per tuos akmenis reiktų eit su kokias kedukais. Nors sutikom ir tokių) ir dar pora šūdukų. Susipakavom mantą kaip visada ir  vieną gražų liepos sekmadienio rytą nusitaikėm Slovakijos kryptim. Ant LT-PL rubežiaus jau laukė kelionės draugas su sūnum.

Daug nemalant kaksiaus atsukom rankenas ir pirmyn. Vietomis virš kelio kabantys informaciniai tablo varė į neviltį: oro temperatūra +32°C, kelio dangos +53°C…  O mūsų kūnelius maloniai gaubė ir šildė storos kelnės ir dar storesnės striukės…

Kažkur tarp Warszawos ir Krokuvos autostrada šauna tiltuku per upę. VALIO! Po dešine netgi matyt kažkokis pliažiukas. Sukam iš kelio ir ieškom. Pataikom į valymo įrenginių teritoriją. Ten piktas dėdė pasiunčia mus tolyn, nurodydamas ieškot seno tilto. Randam. Pliažą irgi. Ten pirmą kartą šiais metais ir išsimaudžiau. :) Kyla griešnos mintys niekur nebevažiuot, nes vien pažiūrėjus į fufaikes darosi negera…

Nieka nepadarysi. Pasiturškę pjaunam tolyn, link Krokuvos. Stabtelėjimai darosi vis dažnesni, subinės nebelaiko. Nakvynei viečikę randam nebetoli Krokuvos, prie kažkokios balos-ežerio kur seniokai gaudo karpius. Kol išsipakuojam, seniokai meškeres susirenka, bet pažada grįžti rytoj 5:00 ryto :)

Dar žvejokliai paporino kur rasti vietinio kaimo krautuvėlę (kur babūlka mikliai tušinuku ant popieriaus sukalkuliavo pirkinių sumą. Bišk nekuklią. Nu bala nematė.)

Taip, numynus ~750 km, baigėsi pirma diena. Su trumpa vakariene ir pablevyzgojimais beigi Żywieco alum :)

Ryte pažadino saulė. Tiksliau pirtis palapinėj. Rakalioju užmiegotas akis, diedukas snaudžia prie meškerių, pora karpiokų jau spurda sietkutėjWrap’n'go - nėr ką daug porint.

Privaloma tvarka stojam Krokuvoj. Karšta nesusvietnai. Striukes perveriam lenciūgu per rankoves ir paliekam prisegtas prie moco, nes NUNAFIK! Garbės ratas per Rynek Główny.

Sekanti stotelė - Wieliczka ir druskos kasyklos. Faina, bet per daug sterilu, išlaižyta ir lenkišku papročiu nubažnytinta :) Kaip salė - taip kokia koplyčia, bažnyčia ar šiaip kryželis… Vienas pliusas - per pus vėsiau nei ten, viršuj, kur maloniai kepina +30°C. Pati kasyklos istorija įdomi. Bet apie tai pilnas internetas :)

Na o nuo čia jau ir kelionės tikslas nebetoli. “Ačiū” GPS, kad  pavedžiojo kaimo šunkeliais, kol išvažiavom iki normalaus Zakopanės kelio-autostrados. Persiverčiam per kilometrinį kaburį (kalnu pavadint liežuvis nesiverčia) ir pagaliau Slovakija.

Vakarop pasiekiam Tatranská Lomnica - čia ir apsistosim. Apsiklausinėjam kainas vieninteliame kempinge, gatvėj dėdulė sutiktas siūlo kambarius po 8 € žmogui, bet suskaičiuojam kad Veľká Lomnica yra prie visai kitos traukinio atšakos, ir persėdinėjimai suės daug laiko ir, be abejo, pinigo. Finale grįžtam į Tatranec’ą. Netoli jo yra dar dviejų kempingų palaikai. Neišsilaiko turbūt, kai čiabuviai kambarius stumdo už panašią kainą…

Pirmai dienai kelionės draugas sumetė nediduką ~6 valandų pasivaikščiojimą. Iš Tatranska Lomnica autobusų stoties pavažiuojam pora stotelių iki Biela Voda, ir nuo ten prasideda 2 valandų trukmės ėjimas mišku, pastoviai į kalną, šalia šniokščiant upeliui. Karšta… Mėlynių uogienojai sulig pusiauju, bet uogų nėr. Tik žemuogės raudonuoja ir kvepia. Pakeliui mus aplenkia Unimog’as, prikrautas malkų ir dėžių su maistu.

Ir va ji, chata. Praktiškai nuo čia tik prasideda kalnas. Beje, šita chata yra ko gero vienintelė iki kurios galima privažiuoti mašina. Į kitas visą gėrį tempia žmonės ant savo kuprų, bet apie tai vėliau.

Sulapnojam po bliūdą guliašinės sriubos, atsikvepiam ir jamam kalnelį. Pradžia neatrodo sunki, ir pažioplinėdami, atsipūsdami renkam metrus… Pakeliui tenka stabtelėt, nes prie grandinių susidarius eilė iš kitos pusės ateinančių. Viena moteriškė truputį strigo :)

Pats smagumas prasideda persivertus per balną - kyla vėjas, o netrukus atneša ir lietaus. Takelis - vien didžiuliai rieduliai, slidinėjam ir pamažu pasiekiam keltuvą. Už tai dangus mus apdovanoja nuostabia vaivorykšte. Nuo čia kelias žemyn jau nebeįdomus ir išbandytas prieš ketveris metus. Šokam į keltuvą ir dardam žemyn. Belieka pusvalandis pėstute iki kempingo…

Antrai dienai turim numatę rimtą šturmą - Rysy. Nužiūrim kada pirmas traukinys į Popradske pleso ir, be abejo ryte į jį nespėjam. Sekantis - už valandos. Su sąlyga, kad ant jo puikuojasi užrašas Starý Smokovec (kas reiškia tik mažiau negu pusiaukelę iki mums reikiamos stoties) jį, be abejo, praleidžiam… Tik po to kasoj teta šaltu veidu paaiškina kad “Taigi visi žino, kad reik važiuoti iki Stary Smokovec ir ten persėsti” Patys kalti :) Dar valanda smaukymosi po stotį. Tuo pačiu auga šansai nespėti į paskutinį traukinį grįžtant atgal. Avantiūra!

Pagaliau popradske pleso stotis. Priekalne vingiuoja asfaltuotas takas. Pakankamai nuobodus, užknisantis. Orą galima pjaustyt peiliu - temperatūra viršija +30°C

Takelio pradžioj stovi pašiūrė su daiktais (maistas, gėrimai, dujų balionas, bulvių maišai ir pan.), kuriuos reikia užnešti iki chatos (Chata pod Rysmi yra aukščiausiai Tatruose esanti chata - 2250 m virš jūros lygio). Jei yra noro pasijusti šerpu - pirmyn! Už 5-10 kg atneštus iki chatos - arbatos puodelis :) Dėl didesnių svorių info nebuvo.

Prasideda ilgas lipimas “laiptais”. Karšta kaip pekloj. Vingiuojam, shortcutinam, vėl vingiuojam… Viskas liko ten, kažkur, apačioj… Prasideda sniego lopinėliai. Čia stabtelim ilgėliau atsipūst ir sulapnot “kalnų ledų” (apie ledus kiek vėliau).

Po, jau rodos, begalinio lipimo, pasiekiam chatą. Remontuojama po griūties. Tūptelim šalia, ant akmenų. Kažkoks besivoliojąs lentgalis atstoja ir stalą, ir pjaustymo lentelę. Lašiniai! Priešaky kelių šimtų metrų sniego juosta, o viršūnė kažkur TEN, bet jau regis ranka pasiekiama. Startuojam.

Pasislydinėdami pereinam sniego juostą, užlipam iki balno. Viršūnė kažkur ten, kairėj. Atrodo ranka pasiekiama, ir galvoje kirba, kad jei dabar neužlipsim, kai ji taip arti, po to graušimės nagus. Pasirodo nėra taip paprasta. Užsikepurnėjus iki vieno gūbrio viršaus prasideda demotyvuojantis leidimasis žemyn kokį 50-80 metrų… Na ir desertui paskutinius pora šimtų metrų iki viršūnės ropojam kone statmena palaidų akmenų siena. Panašu, kad pavasarį buvo griūtis ir takelis užverstas…

Viršūnė. Va čia ir supratau, ko lipama į kalnus. Vaizdas ir jausmas - nenusakomi. Atperka visą nuovargį, visą išlietą prakaitą ir šiaip absoliučiai viską. Nuotraukos to niekada neperteiks.

O juk kažkada čia buvo Lenkijos-Slovakijos pasienio postas! Ir, anot gandų, čia buvo užlipęs net pats V.I. Leninas!

Laikrodis sugadina džiaugsmą - reikia judėt atgal, jei norim spėt į paskutinį traukinį.  Spėjam! Dar netgi geroką pusvalandį tenka padrybsot ant suolų stoty. Batareikos visiškai iškrautos. O dar reikės kaustyt pėstute iki kempingo… Vienu momentu suabejojam ar nesupainiojom traukinių, abo stoties pavadinimas intriguojantis:

Sekančią dieną apie kalnus minčių nebekyla. Nusprendžiam pasiskirt sau reabilitaciją ir suktelim iki Vrbov terminių baseinų. Karšta velniškai, todėl tuos ± 15 km važiuojam skvydo režimu - šortai, maikės, basanoškės…

Baseinų vanduo gardžiai kvepia siera, spalva irgi atitinkamai geltona. Oras vis dar +30-32°C, vanduo dar daugiau - gi terminis! Prasiturškiam netrumpai, grįžus į kempingą irgi visiškas chill-out :

Maršrutų ir takelių begalės, bile tik sveikatos ir noro užtektų. Primetam, kad kitai dienai Bystré sedlo ir pagal laiką, ir pagal sunkumą bus pats tas.

Vėl traukinys, šį kart iki Starý Smokovec. Kadangi kaip visada vos spėjam į traukinį, bilietų stoty nebeperkam. O traukiny, kaip vėliau sužinojom,  konduktoriaus nėr. Gerai, kad ir kontrolierius nepasimaišė. Pasimaišė tik grįžtant atgal, tai išklausinėjom. Bauda važiuojant be bilieto 32 €. Kai bilieto kaina ~2 €

Ir vėl miškas, akmenys, kol išlendam iki kalno. Velniškai kepina saulė. Akmenys, grandinė, krioklys, debesys kone ant pakaušio… Ir begalinė erdvė.

Einam, ropojam, ilsimės, vėl einam.

Pakeliui tarp akmenų guli sraigtasparnio nuolaužos, šalia prie didelio akmens prikalta memorialinė lenta. Žuvę 7 ar 8 gelbėtojai.

Vėl pasiekiam sniegą. Čia bus ilgesnė pertrauka, nes prasidės dar statesnis kalnas, paskutinis etapas iki Bystre sedlo. Gaminam ledus.

Ledų gamyba paprasta - sniegas ir kondensuotas pienas :) Skanesnių turbūt nesu valgęs. bent tuo metu taip atrodė.

Ten, kažkur aukštai matosi maži žmogeliukai. Kylam ir mes.

Lipti darosi sunku, nes takelis žiauriai status, mažai vingiuoja.

Paskutinė atkarpa su grandinių pagalba, prasibrauni pro tarpą tarp dviejų uolų ir… viskas! Kiek akys užmato - nuolydis žemyn, tai šen tai ten pavinguriuojant tarp Puntuko pusbrolių, uošvienių ir kitokių anūkų…

Koja už kojos dardam žemyn, prasideda žemaūgės kalnų pušelės, po kojomis atsiranda žvyras - visai kaip mūsų lietuviškam pajūry. Vėl lipam į keltuvą (šį kartą atviras) ir supamės virš eglių viršūnių. Rytoj jau trauksim atgal namo.

Namo judam kiek kitu keliu nei atvažiavom - rūpi aplankyt Oravos pilį. Istorijos nepasakosiu - viskas parašyta Wiki. Atidundam iki pat kasos, tetos moja, kad čia parkuoti negalima. Iš gretimo restoranėlio išgriūna kokis tai čigoniško veido dėdė ir moja varyt į jo kiemą. Vėliau paaiškėjo, kad šalia gatvėje stovintis (panašus į šitą) traikas - jo :)

Pati pilis gan graži, tik su ekspozicija liūdnoka. Išskyrus, kad vyksta teatralizuoti vaidinimai kiemelyje. Slovakiškai nelabai raukiam, bet esmę suprast galima. Gidė papasakojo linksmą istoriją apie viduramžių laikų kėdes, bei kaip “smigę” jose ponai buvo nunešami ir išverčiami į lovą. Tam specialiai buvo daromas atlenkiamas atlošas.

O nuo Oravský Podzámok jau praktiškai ranka paduot iki kito, paskutinio, mūsų kelionės taško - Oświęcim. Tiksliau iki Auschwitz konclagerio. Atvažiuojam jau pavakary. Kaip įprasta - parkingas mokamas, muziejus ne. Prasieinam pusiau prabėgom, juolab kad panaši įstaiga jau aplankyta pernai, bet grūzo užtenka per akis.

Ir viskas.. Lieka krūvelė kilometrų iki namų. Į vakarą ima kilti debesys, kyla vėjas. Faktas kad gero nieko nežada. Smaugiam. Pakelėj šviečia didelis raudonas užrašas ZAJAZD. Jamam! Ir aišku nesuklystam - visą naktį pašonėj trankosi žaibai, pila kaip iš gero viedro… Negaila tų 90 PLN už dvivietį. Nei kiek.

Ryte lietus baigėsi, bet visą kelią iki Lietuvos važiuojam palei debesies kraštą - vienoj pusėj juodulys, kitoj šviečia saulė. Vis tik, bjaurybė vieną kart pasivijo likus vos 50 km iki sienos. Pylė staigiai ir daug - nespėjom net lietaus aprangų užsidėt. Laimei, lietus baigėsi kaip ir prasidėjęs, o saulė ir vėjas mikliai išdžiovino. Deja džiaugsmas truko neilgai. Už Alytaus stojam cepelinu (reikia!). Va čia debesis mus ir pasivijo. Iki pat Vilniaus pylė taip, kad nesimatė nieko. Negelbėjo ir lietaus apranga - jaučiaus lyg sėdėčiau pilnam bliūde vandens, kuris stabdant nuo užpakalio pakyla iki kelių. grįžom permirkę iki paskutinio siūlo. Ir buvo truputį liūdna. Liūdna, kad viskas taip greit pasibaigė…

Rodyk draugams

Veidrodis melagis…

…closer than they appear

Kurgi ne! :)

Rodyk draugams

jau poryt…

paimta iš best-of-slovakia.eu

paimta iš best-of-slovakia.eu

Jau poryt sėsim ant dundulio ir mausim TEN…

laukiu nesulaukiu


Rodyk draugams

Alaus studija

Foto iš tikrasalus.lt

Foto iš tikrasalus.lt

Vakar išbandyta Alaus studija. Gėda, aišku, kad tokią įstaigą turint prie pat namų į ją taip ilgai reikėjo ruoštis.

Alaus yra iš ko pasirinkt.

Interjoras - kaip ir turėtų būti kožnoj pabažnoj aludėj. Stalai gal dar kiek per nauji, bet su laiku viskas susitvarkys. Tikėkimės.

O va jų išgirtieji šonkauliukai - šūdų šūdas. Porcija nemaža, patys dideli ir daug mėsos, bet išmirkyti tame dūmų kvapo marmale, kur nūnai visi “rūkyti” mėsos gaminiai, krautuvės lentynoj esantys, mirkomi, todėl skonis kaip laminato. Minus vienas.

Rodyk draugams

VMI naujienos

1. Laimės mokestis. Kuo laimingesnis jautiesi, tuo daugiau turi mokėti. Reikės kas mėnesį atvykti į mokesčių inspekciją pasirodyti. Jie iš veido nustatys “ant kiek” laimingas esi ir mokestį arba pakels arba sumažins. Jei esi labai labai nelaimingas, mokėti nereikia, nes jei sugalvosi nusižudyti, išvis nustosi mokesčius mokėti…

2. Laikrodžio mokestis. Žinoti laiką yra didelė privilegija. Už kiekvieną namuose esantį laikrodį reikės mokėti metinį mokestį. Už laikrodžius kompiuteryje ir mobiliuosiuose telefonuose mokėti nereikės, nes tie daiktai ir taip bus apmokestinti. Rankinių laikrodžių nešioti išvis neapsimokės.

3. Sekso mokestis. Jis jau slapta įvestas. Jį žmonės moka pirkdami kontraceptines priemones. Juk pastebėjote, kad prezervatyvai pabrango…

4. Langų mokestis. Kuo namuose daugiau langų (ir automatiškai šviesos) tuo didesnis mokestis. Jis bus skaičiuojamas pagal bendrą langų kvadratūrą. Jei mokėsite mažą langų mokestį, greičiausiai ir laimės mokestis bus mažesnis - laimė susijus su šviesa. Taigi apsimokės langus užmūryti.

5. Intelekto mokestis. Visiems Lietuvos gyventojams bus liepta atlikti intelekto testą (kas bandys išvengti, sės į kalėjimą). Šio mokesčio dydis bus proporcingas intelekto dydžiui. Kuo didesnis intelektas, tuo daugiau reikės mokėti. Jei intelekto koeficientas nesiekia 82, mokėti išvis nereiks. Nebent tie su žemiausiu intelektu turi kompiuterį, tuomet jiems teks mokėti interneto komentatoriaus mokestį…

6. Akinių mokestis. Savaime aišku, mokesčio dydis priklausys nuo dioptrijų. Pliusas ir minusas reikšmės neturės. Bus naudinga turėti pažįstamą okulistą, kuris padės sufalsifikuoti akinių dokumentus užrašydamas mažesnį dioptrijų skaičių. Reikės jam duoti kyšį.

7. Seksualinės orientacijos mokestis. Spėkit, kas mokės daugiausiai?..

8. Amžiaus mokestis. Šitas irgi jau beveik įvestas. Kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau reikės mokėti. Už pinigų dar neuždirbančius vaikus mokės tėvai. Taip tėvai bus skatinami vaikus kuo anksčiau varyti dirbti ir taip kils Lietuvos ekonomika.

9. Ironijos ir sarkazmo mokestis. Kai tik šis mokestis bus įvestas, Robertas emigruos kur nors, kur lietuvių daugiau, nei Lietuvoj…

10. Miego mokestis. Ilgai miegantis žmogus - mažai dirbantis žmogus. Mažai dirbantis - ekonomikos nekeliantis… Neapmokestintas miegas bus tik iki 7 val. ryto. Savaitgaliais - iki 11 val.

11. Krikščionio mokestis. Jį mokės visi, bet mažiausią mokės tie, kurie labiausiai krikščionys. Kitų tikėjimų žmonės mokės tiek daug, kad net neliks ką savo dievams aukoti. Pavyzdžiui ar žinojote, kad vienos dienos dievybių garbinimas krišnaitui kainuoja apie 180 lt. Tai yra faktas. Taigi jiems finansiškai labiau apsimokės keisti tikėjimą. Ateistai (netikintys jokiais dievais) taip pat mokės daug.

12. Super mokestis. Valdžia jį vadins “lojalumo mokesčiu”. Jo dydis bus proporcingas mokesčių skaičiui, kurį mokėsi. Žodžiu, jei esi senas, protingas, ironiškas, laimingas akiniuotas gėjus ateistas, kuris mėgsta nešioti laikrodį ir ilgai miegoti, mokėsi gana didelį Super mokestį…

Lengvatos. Visų arba kai kurių iš čia išvardintų mokesčių mokėti nereikės jei,

1. esi vienas iš tų, kurie juos sugalvoja ir patvirtina.

2. esi romas ir gyveni tabore.

3. esi kalinys.

4. esi miško gyvūnas.

5. esi dvejus (arba daugiau) metų miręs.

Source: Ciniko Roberto blogas

Rodyk draugams

Tryškių bike fiesta 2010

Daug negalvojant susimetėm maršrutą įdomesniais keliais ir išpjovėm. Jau nuo pat ryto dangaus ženklai buvo geri:

Kelalis geras, mašinų mizernai. Netrukom atsirast Šeduvoj, o čia žiū jau ir pietų metas. tako apspist angelų sargų transporto priemonę:

Nu o nuo ten iki Tryškių jau ranka paduot. O čia dainos šokiai estrada. net dūmai rūksta! Alaus gėrimo rungties nelaimėjom. Olimpinis principas!

Tradiciškai buvo paaukota Jawa (prieš tai paskelbus totalizatorių, kiek laiko atlaikys variklis atsukus pilną gazą ant laisvų. ehe. trys minutės su biškiu!):

Bet anoji pasirodė ne tokia jau ir lengvai pasiduodanti (auksas ir pelenuose žiba!)

Kitas rytas atėjo netikėtai. Uodai, sūkos,  ne tik kad per žiemos šalčius neiššalo, bet tai ir dienom pradėjo gyvenimą ėst! Iki jūros nebevažiavom, ale išzyziau kad privalu aplankyt Žagarę ir garsųjį Puodų namą.

Pasirodo kartais vidinis GPS sugrybauja, ir suktelėjom lyšnų kilometrų iki Mažeikių. Ten vietinėj maksimoj updeitinom vidinius GPS žemėlapio pagelba, ir mygom atsiradom kur reikia.

Beje, visur ištikimai lydėjo geras draugas Vytukas:

Jonišky jamam pietus (pasirodo Vegeta yra afygienai geras daiktas, dėl to ji barstoma ant VISUR).

Ir beje, trankytis po Lietuvą vadovaujantis kelio ženklais ir nuorodomis yra gausiai komplikuota. Iš Joniškio išvažiavimo link Panevėžio ieškojom sukdami ratus…

Rodyk draugams

Naujesni įrašai »