…::: Yvl :::…

Sena sena kanka, ale vis tiek krizenau vėl skaitydamas:

Privariau po foteliu. Ech, geras!

Nuobodžiauju. Prisiminiau audringą jaunystę. Tupėjau kadais ant stalo, kapojau letena kondensuotą pieną iš skarbos. Atejo ANIE ir kaip pradės rėkt.
As gi ne dundukas, suvariau letena kiek tilpo i skarba ir ant triju likusiu - mars uz saldytuvo. ANIE baube dar tris dienas. Labai didziavausi savimi.

Siandien as tingiu. Tingiu ***t. Esti - daugiau nebegaliu. Tyliai tupiu, snuduriuoju.
ANIE nervyjasi, dairosi pakampem, dreba ir laukia zapadlo.

Nu bet kokie nepatogus ANU dubeneliai. Bandziau sutarsyt mesos gabala - ale kol letena neuzkabinau, ne velnio nepavyko. Nu paimtu normalius dubenelius ir estu ant grindu. Issssgamosssss.

Primyzau po foteliu. Ech, geras!

Nuo pat ryto atlikau namu inspekcija. Paklydau antklodeje. Vos issikapsciau.
Isgamos dvikojes. Pritempia pilnus namus visokio slamsto - o man kankinkis.
Brandinu kersto plana.

Sugalvojau. Igyvendinau. Prisirijau kazkokio meslo nuo stalo - uogienes gal, - ilindau i spinta ir ilgai, su pasimegavimu vemiau ant ka tik isskalbtu, bet dar nelygintu skalbiniu. Daba ANA cyps, kol nepereis i ultragarsa.

Atspejau. ANA cype taip, kad visam bute lemputes sutrukinejo. Bet est dave.

ANA nauja mada sugalvojo. Duoda man esti tik po puse pakelio. O tai, “oi, katineli, tu viso nesuvalgai, turbut ne alkanas.” Prietranka! As ne nesuvalgau, o pasilieku ant paskui! Ji juk ne kas penkias minutes man ka i dubeneli imeta. Anie gi suvercia visai dienai - ir viskas! O esti norisi.
Vat ir tenka pasilikti, tipo, atsargai. Nemysiu, bo po foteliu nieko neliks.
Varau israusiu smeliuka, naudos siandien is jo vis tiek jokios.

Primyzau po foteliu. Cia tai ge-ras!!

Ryte buvau nepakartojamas. ANA iseina i koridoriu - o as jai i rankine krapiju. Tipo, ***u, aha. ANA taip kvyke, kad visos varnos sereikiskiu parke nuo saku nukrintaliojo. Nu, as po sofa - smykst. Ilgai zvengiau. As gi nemyzau, tik siaip pagasdinau. Issidure, issidure..

Vakarienes metu ANAM kandziojau apatine letena. Stipriai kandziojau plika apatine letena. Nulis emociju. Pradejau kandzioti, o po to daryt sitaip “Buueeee! - nu, tipo, vemiu as nuo jo. ANAS kaip uzbaubs! Nunesiau skudurus po vonia. Zvengiu. Teks patupeti po vonia, kol ANAS nueis miegot.

Tupejau po vonia. Palaukiau, kol anie iseis. Primyzau po foteliu. Primyzau po torseru. Primyzau po antru foteliu. Geras!

Basciausiu po namus ieskodamas daiktu, prie kuriu iki siol nebuvau prikises letenu. Neradau ne vieno. Jauciu nerima.

Prie mano dezutes tulike yra kilimelis. Anie ji patiese, kad grazu butu, aga. Is tikruju tai ji labai patogu apvaryt. Arba apdrabstyt smeliuku. Moksliskai tariant, pragaro masinai vardu “dulkiu siurblys” darbelio geram pusvalandziui. O jei sumyzti taip, kaip tik as moku, tai kilimelio plovimui ir dziovinimui iseitu savaite. Anie po kurio laiko susiprotejo, kad kilimelis jiems hemoroju varo, o ne groziui tarnauja. Ir nustojo ji kloti
prie mano dezutes. Ale antra vertus, anie buki kaip bato aulas. Jiems ne i galva, kad toks pats kilimelis guli vonioj! Visa apdorojau. Pilnai. Tai yra, visiskai. Ana taip kauke, kad gretimam name tarakonams ausu bugneliai susproginejo. Tuoj puole skambinti Anam: “Oi, katinelis, taip pridirbo, taip….” O man tai kas? Man gerai, tupiu po vonia , manes is ten ne tik kad ranka, nauja sluota neiskrapstysi.

Isstypinau is po vonios. Primyzau po foteliu. Geras!

Buvau nepakartojamas. Is ryto zadinau Anuos. Jie, nieksai, nesikele. Sokinejau kaip jaunas antilopas, trypiau kaip bizonu kaimene, riaumojau, kaip suzeista pantera. Kad nors ka. Nu bent ausim krusteltu. Pameginau leist priesmirtinius garsus - drunyja, nieksai. Kandziojau apatines letenas - jokios reakcijos. Bet gi as gudrutis, aga. palindau po kaldra ir salta slapia norim Anai i pilva - cmok! Atgijo kaip miela. Vat tik ko kaukia - neaisku.

Primyzau po foteliu. Geras, aga..

Vakar parejo Anas. Uzejo i virtuve. As jam baubiu: “Est duok”, jis man “dar turi dubenelyje”. As jam vel: “Cia mazai, est duok!”, jis man atgal “Dar turi”. Skupirdiajus. Iskart virsgarsiniu nuvariau ***ti salia dezutes. Bet
Anas kazkaip savo peles smegenais susiprotejo, ka ketinu daryti. Ir uzmete aki i tulika kaip tik tuo metu, kai puse grindu jau buvo uztvindyta, o kita puse kaip tik buvo tvindymo procese. Pameginau nest kudasiu. Tiesa sakant, gan sekmingai. Isskyrus pindiuli, kuri Anas spejo isegti man pavymui. Skridau trumpai, bet nemaloniai. Visa nakti kaupiau pykti ir visa kita. Na, palauk. Iseisi tu i darba.

Ana, vista, penktadieni pasieme nouta ir pasiplove kazkur trim dienom. Ner kaip rasyti. Detales paskui. kol kas trumpa triju dienu ataskaita:
Primyzau po foteliu. Geras!
Primyzau po foteliu. Ech, ge-ras!
Primyzau po foteliu. Nusisauk!

Penktadieni nuo pat ryto mokiau ANA vaiksciot keturiom, kaip visi padorus katinai. Palindau po isskleista sofa ir emiau dainuot kiek gerkle nesa. Iszviegiau “Du gaidelius”, “Alyvas” ir “What happened to your love”. ANA blaskesi aplink sofa keturpescia ir vapejo: “Oi, katineli, ko taip isimiauksejai?” Kiek besistengiau, vis tiek kreivai vaiksto, sikna vyzgina ir galvos kailiu grindis sluoja. Tikra neveksla. Ale bent est dave.

O vakar ANA parvilko silkes. Siaip jau as zuvies nelabai, bande man ANIE visokiu lasisu-ersketu pakisti - meslu meslas, zodziu. Bet daba kazkaip emiau ir uzsimaniau. Karktelejau ANAI - mikliai man du gerus smotus atvanojo. Surijau vienu prisedimu. O ji, parazite, pasirodo, sudyta. Uzgeriau kas pirmiausia po snukiu pasimaise - pienu. Bezdejau taip, kad boksininkui is trecio auksto is pavydo siknos gumele persprogo.

Vakar pasizymejau. Ilgai ir kruopsciau sumyzinejau visa smeliuka dezuteje, kol jis nepavirto smirdzia lipnia bala. pasislepiau uz tualeto duru, tykojau. ANAS iejo i tualeta, o as per dezutes krasta letenom - opssss! Ir
visa kose jam ant kelniu. tikras sudasvydis. ANAS cype falcetu, isbalo ir drebejo. O man kas? As po vonia tupejau ir krykstavau.

Sugalvojau, aga. Uz gera elgesi man reikia isskirti premija - plius tris pakelius maistelio per diena. Nes penkiu siaip mazoka. Dabar beliko tiems pusgalviams isaiskinti visus sio sanderio privalumus.

Primyzau po foteliu. Geras!

Vakar vakare ANA parsivilko namo - ir puole mane tasyt: “Oj, katineli, kaip taves pasiilgau, kaip tu gyveni, ar graziai elgiesi?” As murkiau ir glaustinejausi, kol ji nenuejo i tulika. Vos tik ji ten - as po sofa, aga. Aisku, kvyke. O po to ji virsutines letenas kazkokiu kremu terliojosi. indelis buvo atidarytas - nu as ir lyztelejau. Pasirode skanu, su alaviju ir kitais dziaugsmais. Prisirijau tiek, kad visa nakti zagsejau. ANA plaikstesi
aplink, rovesi kaili nuo makaules ir vapejo: “Ach, mano katinelis apsinuodijo!” Ryte po to kosmetinio sudo sedau kakoti - gerai nuejo, minkstai. daba zinosiu, kuo Friskies uzkasti.

Ryte ANO reikalavau est. Jis, reiskia, man edala krauna ir taip paniekinamai: “Ech tu, vargsas giminaiti ….!” Isizeidziau.

Privariau po foteliu. Geras!

Vykdziau archeologinius kasinejimus dezuteje. Kontroliniu meginiu emimai, kulturiniu sluoksniu atidengimas, iskasenu-sukiu-siuksliu ekspertize. Pusdieni prasidulkinau, nieko idomaus neradau. Net nuotaika dingo. O dar ANIE likusia dienos dali baube: “Bliamba, @!#$, ko vel visa tulika apmyzai-apsikai-apkasei? Ir dar sepeteli sudirbai, galvijau!” Besirdziai, bejausmiai isgamos.

ANAS vakar atitempe edalo, iskart tris pakelius dave. As juos vienu ypu gurkt! Ne tai, kad suedziau, tiesiog isiurbiau vienu mauku. ANAS dar bande esti kukuruzus - puse stiklainio atmusiau nuo jo teisingame musyje. Po to baisiai baubem. O ANA, vista, rankeles taip nuolankiai sudejo ir kad duos aikciot: “Ach, katinelis mums aciu sako!” Besmegene neraliuota. As gi aiskiu tekstu rekiu: darrrr [censored] duokit! Nedave. O isplauta kilimeli jie veltui tualete patiese, oi veltui…

Tai va, garbieji skaitytojai. Pasirodo, norint netapt valstybės skolininku vien būti registruotam DB negana…

Vakar sužinojau, kad pagal deklaraciją permokų neatgausiu. Ir dar likau skoloj valstybei.

Ale apie viską iš eilės. Kai eilinį kartą numyniau DB slenkstį - žinojau kad naudos iš tos kontoros tiek pat, kiek iš ožio pieno. Juolab kad net pašalpa man nepriklausė ybo buvau gavęs išeitinę kompensaciją. Taigi užsiregistravau ir pamiršau kelią į tą pusę. Pasirodo - veltui. Su sąlyga, kad nevaikščiojau kas pora savaičių patupėt po pora valandų “gyvoj eilėj” ir pasidėt paukščiuko kitam kartui - bedarbio statusas buvo sustabdytas su visom pasekmėm. Šiandien esu skolingas valstybei tą jobaną PSD…

Rimtai teks pirkt bubiliaus woo-doo lėlę…

Čia antiutopinio apsakymo „Licenzijuotas Dostojevskis arba popierinių knygų eros pabaiga” vertimas. Autorius Stas Kozlovskij (Стас Козловский),
2003 m. Malonaus skaitymo.

Paprastas butas Maskvoje, 2018 metai.
-Tėti, ar galiu aš iš tavo kortelės paimti 99 dolerius? Už knygą reikia sumokėti…
-O kokia knyga?
-Na, šitas, Dostojevskis. „Nusikaltimas ir bausmė”.
-O kam pirkti. Pas mus juk yra.
-Tikrai? Koks failo pavadinimas?
-Prie ko čia failas. Ji štai čia, lentynoje stovi…
-Fui. Čia gi popierinė knygą!
-Na ir kas? Aš savo laikais, būdamas tavo amžiaus, ją perskaičiau.
-Tavo laikais, tavo laikais… Ten paieškos nėra. Kaip aš tavo manymu citatų ieškosiu? Garsinio palaikymo joje taip pat nėra. Animuotų paveikslėlių irgi. Tik tekstas, kuriame netgi šrifto ir to pasikeisti neįmanoma… Tėti, tu ką, iš manęs mokykloje visi juoksis! Pats tokią skaityk.
-Na gerai. Štai, imk DVD. Prieš penkiolika metų pirkau.
-Ką tokį? DVD? O kaip, tavo manymu, aš tą antikvariatą perskaitysiu? Į politechnikos muziejų atiduok. Tu dar perfokortose Dostojevskį pasiūlyk!
-Jei jau toks protingas, pasiieškok internete ir atsisiųsk dykai.
-Atsisiųsti, knygą, nemokamai!?
-Na, taip. O kaip dar kitaip? Dostojevskio knygoms senai nebegalioja autorinės teisės… Garantuotai kur nors guli.
-Tu ką, tėti! Čia tavo laikais, amžiaus pradžioje viską dykai siųstis buvo galima. Ar tu nežinai, kad jau penkti metai, kai autorinės teisės visoms knygoms, visam laikui perduotos Amerikos knygų leidėjų asociacijai. O gal
tu nori, kad mane, kaip sektos narį Dmitrijų Sliarovą į belangę iki gyvos galvos uždarytu?
-Bet juk Dostojevskis ne amerikietis! Prie ko čia Amerikos leidėjai.
-O kam tai rūpi? Tėti, tu kartais ne antiglobalistas?
-Ne, ką tu! Sūnau, gaila beveik 100-ą dolerių išleisti failui. Gal geriau klasiokų paprašyk šito failo. Pas juos tai tikrai bus. O tu jiems, kada nors, savo failą duosi.
-Žinoma! Jei jie man savo Dostojevskį duos, tai kur aš jį skaitysiu?
-Kaip tai kur? Jie savo kopiją pas save, namie, tu savo čia.
-Na tu visai atsilikęs nuo gyvenimo. Knygą galima skaityti tik iš to kompiuterio, iš kurio jis nupirktas. Ir poliarizacijos kodas bus kitas… Tėti, tiesiog duok pinigų! Aš sau nusipirksiu normalią knygą.
-Na gerai. Imk vienkartinį slaptažodį, 99-iems žaliems iš mūsų sąskaitos. Mūsų laikais 100 dolerių buvo dideli pinigai…
-OK. Parsisiunčiau. Thanks.
-Žinai ką, duokš ir man pažiūrėti… Klausyk, sūnau, kokie čia paveiksliukai? Romane, lygtais to nebuvo…
-Žmogau, čia gi baneriai. Be banerių knyga kainuoja 699 žalius.

Atidarytame faile mirgėjo skelbimai: „Axe Proffessional, 2018 - šiuolaikiniai kirviai pagaląsti lazeriu”; „Kosmetinis salonas „Gertrūda” - mes neleisim jums pavirsti senute”; Kankina problemos? Psichologinės pagalbos tarnyba „Porphyry”; „Greiti kreditai. Beveik už dyką”; „RASKOLNIKOFF.COM - linksmų senučių iškvietimas į bet kurį pasaulio kampelį”…
-Klausyk sūnau, o kur pats romano tekstas? Gal reikia palaukti kol baneriai išnyks?
-Na tu lyg iš medžio iškritęs! Šimtą metų lauksi. Tekstą skaityti reikia per poliarizacinius akinius. Be jų tik reklama matosi.
-O tai kam to reikia?
-Kaip kam? Kad niekas kitas, išskyrus apmokėjusį, negalėtų perskaityti knygos! Įsivaizduok, jei aš nusipirkau knygą, o kažkas, kuris nieko nepirko, už mano nugaros taip pat galėtu skaityti…
-Kažkokia nesąmonė. O jei aš taip pat akinius užsidėsiu?
-Cha, neišdegs! Failas priderintas tik mano akiniams. Kitiems akiniams kitas poliarizacijos kodas.
-Gerai, supratau, duok man savo akinius. Aš su jais pažiūrėsiu.
-Kaip pažiūrėsi? Jie tavęs pagal rainelę neatpažins. Tu su jai nieko nematysi, tik užrašą, kad užsidėjai ne savo akinius! Tiek to, tėti,netrukdyk skaityti! Turiu perskaityti iki kol licenzijos galiojimas nesibaigė, antraip arba failo nuomą teks pratęsti, arba knyga susinaikins. Netrukdyk, aš skaitau…
Po trijų valandų…
-Fuuu, viskas. Perskaičiau!
-Kaip tai perskaitei? „Nusikaltimas ir bausmė” per tris valandas!?
-Na, taip. Aš ir greičiau būčiau perskaitęs, jei ne reklaminės pauzės kas pusvalandį.
-Vis vien netikiu! Pavyzdžiui, kas toksai Svidrigailovas?
-Kas kas?
-Aha, aišku. Kas toks Lužinas? Kas tokia Sonia Marmeladova?
-Na tu duodi! Iš kur man žinoti! Aš juk Home Edition skaičiau. Pas mane tik apie tai kaip Raskolnikovas senutę kirviu užmušė, o po to pasidavė. Apie visus kitus tai tik Professional versijoje, arba net Enterprise Edition pirkti reiktu. Pas mus tiek pinigų nėra.
-Mm, taip, pasaulis baigia išprotėti!
-Jau išprotėjo. Anksčiau turėjot ko nors imtis, prieš kokius penkiolika metų…

Dedikuoju scaniai GTI

Nakągi, prabėgo vos daugiau nei metai, ir situacija kartojasi…

Rankiojuosi šmutkes iš stalčių ir kitokių pakampių, susistumdau paskutines nedadielkas, ir už valandos paskutinį kart užrakinsiu kabinetą.

Trečią (!!!) žiemą iš eilės turėsiu “atostogas”. Kažkaip natūraliai pradeda užp*st tokia tanki laiko spiralė.  Arba ta visų taip linksniuojama “krizė”.

Kiba mišias kokias užpirkt?

Beje, anądien kolega sugeneravo tobulą frazę: “Iš Lietuvos žmonės nebeemigruoja - iš Lietuvos EVAKUOJASI…” Kyla visokių minčių. Netgi ir apie evakuaciją. Tik va visokie asmeniški faktoriai, plius faktas, kad ir TEN nelyja auksiniais iš dangaus, dar vis laiko čia…

Lieka klausimas, kas nugalės - patriotizmas, ar alkis

Anądien storms su ž grįžo iš už jūrų-marių ir parvežė saują lauktuvių. Ta proga pasidžiaugiau pasipildžiusia kolekcija, beigi, pats ją pamačiau pirmą kartą visą vienoj vietoj

Didesnė foto paklikinus:

Nu… Tai kaip jaustis? Džiugina tik tai, kad ne Maskvoj sėdim - abo ten Šulija žadėjo -28

edit: Auksinevarpa.lt apie Jakutską parašė. Va ten tai saldu!

No comments:

“A.Kubilius: užsienio šalių premjerai stebisi mumis”.
Kitaip sakant: užsienio šalių premjerai ахуевают (©Gabriel aka VNO)

Taigi, idant Kalėdai jau atbilda, tai jamkit ir spauskit nuorodą banerį dešinėj

Linksma diena mums nušvito. Penktadienį perpiet skambyja KK ir liepia greituoju būdu maut kaunan (tyčia iš mažosios!) - mikliai susirinkt savo inventorių. Arvis jama KK, priekabą, pakeliui mane ir smaugiam kaunan.

Anava ir aikštelė, ogi va ir JIS…. Oil check, run. Užsikūrė “с пол хлопка”. Aha, reiškia bent jau neužkaltas variklis… Kraunam, vežam namo.

Šeštadienį nesusiturim, prasukam su dviem Arvydais default ratuką Vilnius-Nemenčinė-Maišiagala-Vilnius. Džiugina. Juolab ir oras - pats tas smaugimui.

Karoč, iš tų standartinių klausimų neklauskit vieno - kiek kubikų Nes.. Nežinau. Rimtai. Variklis tiunintas, bet iki kiek - neaišku. Ardyt vien dėl pažiūrėjimo kažkaip nestovi.

Tadaa-aam, pristatau:

2001 m. Harley Davidson FLSTFI (arba Fatboy civiliškai) su Screamin Eagle variklio burtais (kas mikliai chebros buvo pakrikštyta “Screamin Yvl”) ir kekėm custom chromo.

Foto: © Alias

Ne, nu rimtai tuoj bus kaip tam anekdote apie Brežnevą - bijosiu konservų skardinę atsidaryt…

Iliustracija žemiau, paimta šįryt iš feizbuko, tą baimę tik dar labiau sustiprina: