…::: Yvl :::…

• Nuvažiuotas atstumas - 2070 km
• Trukmė - 7 dienos

Prasidėjo viskas nekaltai ir beveik spontaniškai. Suskaičiavus krizinius litus ir turimų atostogų dienų bagažą paaiškėjo kad yra du variantai - maždaug savaitė Nidoje arba kalnuose. Su sąlyga kad piršto galiuku kalnai jau buvo čiupinėti, tai vat štai jums ir prašom. Tereikėjo tik damai padoresnius batus tam reikalui nupirkt (kaip vėliau paaiškėjo - tai buvo labai nedurnas sprendimas komforto atžvilgiu, nes neįsivaizduoju kaip per tuos akmenis reiktų eit su kokias kedukais. Nors sutikom ir tokių) ir dar pora šūdukų. Susipakavom mantą kaip visada ir  vieną gražų liepos sekmadienio rytą nusitaikėm Slovakijos kryptim. Ant LT-PL rubežiaus jau laukė kelionės draugas su sūnum.

Daug nemalant kaksiaus atsukom rankenas ir pirmyn. Vietomis virš kelio kabantys informaciniai tablo varė į neviltį: oro temperatūra +32°C, kelio dangos +53°C…  O mūsų kūnelius maloniai gaubė ir šildė storos kelnės ir dar storesnės striukės…

Kažkur tarp Warszawos ir Krokuvos autostrada šauna tiltuku per upę. VALIO! Po dešine netgi matyt kažkokis pliažiukas. Sukam iš kelio ir ieškom. Pataikom į valymo įrenginių teritoriją. Ten piktas dėdė pasiunčia mus tolyn, nurodydamas ieškot seno tilto. Randam. Pliažą irgi. Ten pirmą kartą šiais metais ir išsimaudžiau. Kyla griešnos mintys niekur nebevažiuot, nes vien pažiūrėjus į fufaikes darosi negera…

Nieka nepadarysi. Pasiturškę pjaunam tolyn, link Krokuvos. Stabtelėjimai darosi vis dažnesni, subinės nebelaiko. Nakvynei viečikę randam nebetoli Krokuvos, prie kažkokios balos-ežerio kur seniokai gaudo karpius. Kol išsipakuojam, seniokai meškeres susirenka, bet pažada grįžti rytoj 5:00 ryto

Dar žvejokliai paporino kur rasti vietinio kaimo krautuvėlę (kur babūlka mikliai tušinuku ant popieriaus sukalkuliavo pirkinių sumą. Bišk nekuklią. Nu bala nematė.)

Taip, numynus ~750 km, baigėsi pirma diena. Su trumpa vakariene ir pablevyzgojimais beigi Żywieco alum

Ryte pažadino saulė. Tiksliau pirtis palapinėj. Rakalioju užmiegotas akis, diedukas snaudžia prie meškerių, pora karpiokų jau spurda sietkutėj.  Wrap’n'go - nėr ką daug porint.

Privaloma tvarka stojam Krokuvoj. Karšta nesusvietnai. Striukes perveriam lenciūgu per rankoves ir paliekam prisegtas prie moco, nes NUNAFIK! Garbės ratas per Rynek Główny.

Sekanti stotelė - Wieliczka ir druskos kasyklos. Faina, bet per daug sterilu, išlaižyta ir lenkišku papročiu nubažnytinta Kaip salė - taip kokia koplyčia, bažnyčia ar šiaip kryželis… Vienas pliusas - per pus vėsiau nei ten, viršuj, kur maloniai kepina +30°C. Pati kasyklos istorija įdomi. Bet apie tai pilnas internetas

Na o nuo čia jau ir kelionės tikslas nebetoli. “Ačiū” GPS, kad  pavedžiojo kaimo šunkeliais, kol išvažiavom iki normalaus Zakopanės kelio-autostrados. Persiverčiam per kilometrinį kaburį (kalnu pavadint liežuvis nesiverčia) ir pagaliau Slovakija.

Vakarop pasiekiam Tatranská Lomnica - čia ir apsistosim. Apsiklausinėjam kainas vieninteliame kempinge, gatvėj dėdulė sutiktas siūlo kambarius po 8 € žmogui, bet suskaičiuojam kad Veľká Lomnica yra prie visai kitos traukinio atšakos, ir persėdinėjimai suės daug laiko ir, be abejo, pinigo. Finale grįžtam į Tatranec’ą. Netoli jo yra dar dviejų kempingų palaikai. Neišsilaiko turbūt, kai čiabuviai kambarius stumdo už panašią kainą…

Pirmai dienai kelionės draugas sumetė nediduką ~6 valandų pasivaikščiojimą. Iš Tatranska Lomnica autobusų stoties pavažiuojam pora stotelių iki Biela Voda, ir nuo ten prasideda 2 valandų trukmės ėjimas mišku, pastoviai į kalną, šalia šniokščiant upeliui. Karšta… Mėlynių uogienojai sulig pusiauju, bet uogų nėr. Tik žemuogės raudonuoja ir kvepia. Pakeliui mus aplenkia Unimog’as, prikrautas malkų ir dėžių su maistu.

Ir va ji, chata. Praktiškai nuo čia tik prasideda kalnas. Beje, šita chata yra ko gero vienintelė iki kurios galima privažiuoti mašina. Į kitas visą gėrį tempia žmonės ant savo kuprų, bet apie tai vėliau.

Sulapnojam po bliūdą guliašinės sriubos, atsikvepiam ir jamam kalnelį. Pradžia neatrodo sunki, ir pažioplinėdami, atsipūsdami renkam metrus… Pakeliui tenka stabtelėt, nes prie grandinių susidarius eilė iš kitos pusės ateinančių. Viena moteriškė truputį strigo

Pats smagumas prasideda persivertus per balną - kyla vėjas, o netrukus atneša ir lietaus. Takelis - vien didžiuliai rieduliai, slidinėjam ir pamažu pasiekiam keltuvą. Už tai dangus mus apdovanoja nuostabia vaivorykšte. Nuo čia kelias žemyn jau nebeįdomus ir išbandytas prieš ketveris metus. Šokam į keltuvą ir dardam žemyn. Belieka pusvalandis pėstute iki kempingo…

Antrai dienai turim numatę rimtą šturmą - Rysy. Nužiūrim kada pirmas traukinys į Popradske pleso ir, be abejo ryte į jį nespėjam. Sekantis - už valandos. Su sąlyga, kad ant jo puikuojasi užrašas Starý Smokovec (kas reiškia tik mažiau negu pusiaukelę iki mums reikiamos stoties) jį, be abejo, praleidžiam… Tik po to kasoj teta šaltu veidu paaiškina kad “Taigi visi žino, kad reik važiuoti iki Stary Smokovec ir ten persėsti” Patys kalti Dar valanda smaukymosi po stotį. Tuo pačiu auga šansai nespėti į paskutinį traukinį grįžtant atgal. Avantiūra!

Pagaliau popradske pleso stotis. Priekalne vingiuoja asfaltuotas takas. Pakankamai nuobodus, užknisantis. Orą galima pjaustyt peiliu - temperatūra viršija +30°C

Takelio pradžioj stovi pašiūrė su daiktais (maistas, gėrimai, dujų balionas, bulvių maišai ir pan.), kuriuos reikia užnešti iki chatos (Chata pod Rysmi yra aukščiausiai Tatruose esanti chata - 2250 m virš jūros lygio). Jei yra noro pasijusti šerpu - pirmyn! Už 5-10 kg atneštus iki chatos - arbatos puodelis Dėl didesnių svorių info nebuvo.

Prasideda ilgas lipimas “laiptais”. Karšta kaip pekloj. Vingiuojam, shortcutinam, vėl vingiuojam… Viskas liko ten, kažkur, apačioj… Prasideda sniego lopinėliai. Čia stabtelim ilgėliau atsipūst ir sulapnot “kalnų ledų” (apie ledus kiek vėliau).

Po, jau rodos, begalinio lipimo, pasiekiam chatą. Remontuojama po griūties. Tūptelim šalia, ant akmenų. Kažkoks besivoliojąs lentgalis atstoja ir stalą, ir pjaustymo lentelę. Lašiniai! Priešaky kelių šimtų metrų sniego juosta, o viršūnė kažkur TEN, bet jau regis ranka pasiekiama. Startuojam.

Pasislydinėdami pereinam sniego juostą, užlipam iki balno. Viršūnė kažkur ten, kairėj. Atrodo ranka pasiekiama, ir galvoje kirba, kad jei dabar neužlipsim, kai ji taip arti, po to graušimės nagus. Pasirodo nėra taip paprasta. Užsikepurnėjus iki vieno gūbrio viršaus prasideda demotyvuojantis leidimasis žemyn kokį 50-80 metrų… Na ir desertui paskutinius pora šimtų metrų iki viršūnės ropojam kone statmena palaidų akmenų siena. Panašu, kad pavasarį buvo griūtis ir takelis užverstas…

Viršūnė. Va čia ir supratau, ko lipama į kalnus. Vaizdas ir jausmas - nenusakomi. Atperka visą nuovargį, visą išlietą prakaitą ir šiaip absoliučiai viską. Nuotraukos to niekada neperteiks.

O juk kažkada čia buvo Lenkijos-Slovakijos pasienio postas! Ir, anot gandų, čia buvo užlipęs net pats V.I. Leninas!

Laikrodis sugadina džiaugsmą - reikia judėt atgal, jei norim spėt į paskutinį traukinį.  Spėjam! Dar netgi geroką pusvalandį tenka padrybsot ant suolų stoty. Batareikos visiškai iškrautos. O dar reikės kaustyt pėstute iki kempingo… Vienu momentu suabejojam ar nesupainiojom traukinių, abo stoties pavadinimas intriguojantis:

Sekančią dieną apie kalnus minčių nebekyla. Nusprendžiam pasiskirt sau reabilitaciją ir suktelim iki Vrbov terminių baseinų. Karšta velniškai, todėl tuos ± 15 km važiuojam skvydo režimu - šortai, maikės, basanoškės…

Baseinų vanduo gardžiai kvepia siera, spalva irgi atitinkamai geltona. Oras vis dar +30-32°C, vanduo dar daugiau - gi terminis! Prasiturškiam netrumpai, grįžus į kempingą irgi visiškas chill-out :

Maršrutų ir takelių begalės, bile tik sveikatos ir noro užtektų. Primetam, kad kitai dienai Bystré sedlo ir pagal laiką, ir pagal sunkumą bus pats tas.

Vėl traukinys, šį kart iki Starý Smokovec. Kadangi kaip visada vos spėjam į traukinį, bilietų stoty nebeperkam. O traukiny, kaip vėliau sužinojom,  konduktoriaus nėr. Gerai, kad ir kontrolierius nepasimaišė. Pasimaišė tik grįžtant atgal, tai išklausinėjom. Bauda važiuojant be bilieto 32 €. Kai bilieto kaina ~2 €

Ir vėl miškas, akmenys, kol išlendam iki kalno. Velniškai kepina saulė. Akmenys, grandinė, krioklys, debesys kone ant pakaušio… Ir begalinė erdvė.

Einam, ropojam, ilsimės, vėl einam.

Pakeliui tarp akmenų guli sraigtasparnio nuolaužos, šalia prie didelio akmens prikalta memorialinė lenta. Žuvę 7 ar 8 gelbėtojai.

Vėl pasiekiam sniegą. Čia bus ilgesnė pertrauka, nes prasidės dar statesnis kalnas, paskutinis etapas iki Bystre sedlo. Gaminam ledus.

Ledų gamyba paprasta - sniegas ir kondensuotas pienas Skanesnių turbūt nesu valgęs. bent tuo metu taip atrodė.

Ten, kažkur aukštai matosi maži žmogeliukai. Kylam ir mes.

Lipti darosi sunku, nes takelis žiauriai status, mažai vingiuoja.

Paskutinė atkarpa su grandinių pagalba, prasibrauni pro tarpą tarp dviejų uolų ir… viskas! Kiek akys užmato - nuolydis žemyn, tai šen tai ten pavinguriuojant tarp Puntuko pusbrolių, uošvienių ir kitokių anūkų…

Koja už kojos dardam žemyn, prasideda žemaūgės kalnų pušelės, po kojomis atsiranda žvyras - visai kaip mūsų lietuviškam pajūry. Vėl lipam į keltuvą (šį kartą atviras) ir supamės virš eglių viršūnių. Rytoj jau trauksim atgal namo.

Namo judam kiek kitu keliu nei atvažiavom - rūpi aplankyt Oravos pilį. Istorijos nepasakosiu - viskas parašyta Wiki. Atidundam iki pat kasos, tetos moja, kad čia parkuoti negalima. Iš gretimo restoranėlio išgriūna kokis tai čigoniško veido dėdė ir moja varyt į jo kiemą. Vėliau paaiškėjo, kad šalia gatvėje stovintis (panašus į šitą) traikas - jo

Pati pilis gan graži, tik su ekspozicija liūdnoka. Išskyrus, kad vyksta teatralizuoti vaidinimai kiemelyje. Slovakiškai nelabai raukiam, bet esmę suprast galima. Gidė papasakojo linksmą istoriją apie viduramžių laikų kėdes, bei kaip “smigę” jose ponai buvo nunešami ir išverčiami į lovą. Tam specialiai buvo daromas atlenkiamas atlošas.

O nuo Oravský Podzámok jau praktiškai ranka paduot iki kito, paskutinio, mūsų kelionės taško - Oświęcim. Tiksliau iki Auschwitz konclagerio. Atvažiuojam jau pavakary. Kaip įprasta - parkingas mokamas, muziejus ne. Prasieinam pusiau prabėgom, juolab kad panaši įstaiga jau aplankyta pernai, bet grūzo užtenka per akis.

Ir viskas.. Lieka krūvelė kilometrų iki namų. Į vakarą ima kilti debesys, kyla vėjas. Faktas kad gero nieko nežada. Smaugiam. Pakelėj šviečia didelis raudonas užrašas ZAJAZD. Jamam! Ir aišku nesuklystam - visą naktį pašonėj trankosi žaibai, pila kaip iš gero viedro… Negaila tų 90 PLN už dvivietį. Nei kiek.

Ryte lietus baigėsi, bet visą kelią iki Lietuvos važiuojam palei debesies kraštą - vienoj pusėj juodulys, kitoj šviečia saulė. Vis tik, bjaurybė vieną kart pasivijo likus vos 50 km iki sienos. Pylė staigiai ir daug - nespėjom net lietaus aprangų užsidėt. Laimei, lietus baigėsi kaip ir prasidėjęs, o saulė ir vėjas mikliai išdžiovino. Deja džiaugsmas truko neilgai. Už Alytaus stojam cepelinu (reikia!). Va čia debesis mus ir pasivijo. Iki pat Vilniaus pylė taip, kad nesimatė nieko. Negelbėjo ir lietaus apranga - jaučiaus lyg sėdėčiau pilnam bliūde vandens, kuris stabdant nuo užpakalio pakyla iki kelių. grįžom permirkę iki paskutinio siūlo. Ir buvo truputį liūdna. Liūdna, kad viskas taip greit pasibaigė…

Daug negalvojant susimetėm maršrutą įdomesniais keliais ir išpjovėm. Jau nuo pat ryto dangaus ženklai buvo geri:

Kelalis geras, mašinų mizernai. Netrukom atsirast Šeduvoj, o čia žiū jau ir pietų metas. tako apspist angelų sargų transporto priemonę:

Nu o nuo ten iki Tryškių jau ranka paduot. O čia dainos šokiai estrada. net dūmai rūksta! Alaus gėrimo rungties nelaimėjom. Olimpinis principas!

Tradiciškai buvo paaukota Jawa (prieš tai paskelbus totalizatorių, kiek laiko atlaikys variklis atsukus pilną gazą ant laisvų. ehe. trys minutės su biškiu!):

Bet anoji pasirodė ne tokia jau ir lengvai pasiduodanti (auksas ir pelenuose žiba!)

Kitas rytas atėjo netikėtai. Uodai, sūkos,  ne tik kad per žiemos šalčius neiššalo, bet tai ir dienom pradėjo gyvenimą ėst! Iki jūros nebevažiavom, ale išzyziau kad privalu aplankyt Žagarę ir garsųjį Puodų namą.

Pasirodo kartais vidinis GPS sugrybauja, ir suktelėjom lyšnų kilometrų iki Mažeikių. Ten vietinėj maksimoj updeitinom vidinius GPS žemėlapio pagelba, ir mygom atsiradom kur reikia.

Beje, visur ištikimai lydėjo geras draugas Vytukas:

Jonišky jamam pietus (pasirodo Vegeta yra afygienai geras daiktas, dėl to ji barstoma ant VISUR).

Ir beje, trankytis po Lietuvą vadovaujantis kelio ženklais ir nuorodomis yra gausiai komplikuota. Iš Joniškio išvažiavimo link Panevėžio ieškojom sukdami ratus…

Laukus nelaukus, atėjo TA diena, kai buvo sudėliotas maršrutas (ačiū madam), susikrautos šmutkės ir patraukta pradžiai Kauno link, kad su vienos garbios kauno (taip taip, čia tas kur prie Megos!) ponios pagelba būtų sutvarkytas vienas reikalas. Bučiuoju kanopą poniai!

Taipgi jau ir buvom su kaliega susiderinę, kad susitinkam ant sienos, idant jam kartu trenktis į kauną nėra jokio tikslo.

Kaip tarėm, taip padarėm ir kaliegą pasivijom dar nepasiekus sienos.

Stabtelim pamyžt-kavos, ir puolam svetingosios Rzeczpospolitos glėbin.

I diena

Pirmoji stotelė - Stanczyki ir jų dideiji viadukai. Važiuojam nuostabiomis kalvomis, kylam aukštyn, leidžiamės žemyn kone serpantinais. Gražu. Tokios Lenkijos dar nesu matęs (visada kažkur toliau keliaujant Lenkiją prabėgi naktį, arba kuo greičiau). Artėjam link kaimelio, dairomės kurgi jie, tie nuostabieji viadukai. Ir anava! Visu gražumu!

Traukiam artyn, parkingas mokamas, pats tiltukas mokamas. Nuo čia reikia įprast, kad Lenkijoje VISUR ir už VISKĄ reikia mokėti Viadukai, aišku, veda į niekur - iš abiejų jų galų tvoros ir miškai. Aukštis - įspūdingai (© Ramūnas iš Akmenės)

Ilgai negaištam, nes atbilda dyyyyydialis autobusas, kupinas lenkų - ekskursija mat…

Keliaujam iki Gižycko. Miestas nemažas, su gan nemažu gynybiniu įtvirtinimu. Ieškodami įėjimo, įvažiavom kone į patį vidų. Jau beveik penkios, užeit nebegalima. Bala nematė.

Lekiam tolyn - iki Kętrzyn. Viešbučio kaina neitin džiugina, o ir parkingas ant gatvės. Dzin - ties miesto riba randam kažkokį trobesį su iškaba “Pokoje”. O čia jau ir kaina džiugina - 120 zlotų už 4 galvas nakčiai. Su dušu ir minkštom lovom. Super.

Paliekam daiktelius ir lekiam bent minimaliai miestuko apžiūrėt beigi kažką valgomo nuraut. Vietinio Lidl kainos įtikina, ko lietuvaičiai taip masiškai traukia pas kaimynus prekintis… Grįžę įsitaisom balkonėly ir gan smagiai pasisėdim.

II diena

Pagal planą -pradžioje Vilko guolis. Kieme sutikto senelioko (matyt šeimininkas) paklausiam kur link važiuot, pasirodo teks grįžt atgal. Gerai kad nedaug

Vieta, pasakysiu, nereali. Šitiek betono, armatūros ir darbo… Kažkas nesuvokiamo… Sienų storiai - afygieni. Savotiška vieta.

Prablūdijam gan netrumpai. O yra ir ilgesnių maršrutų, netgi dviračių nuoma. Ir vėl mes pačiu laiku - išvažiuojant aikštelė (be abejo, mokama) jau pilna, atlinguoja keli autobusai.

Vėl kertam skersai Kętrzyn, pamojuojam savo nakvynės vietai ir lekiam link Sw. Lipka. Sekmadienis, bažnyčia pilna žmonių, be to restauruojama. Tai to grožio nekažinkiek ir pamatėm.

Laukia netrumpa atkarpa iki Sztutowo, kur buvo konclageris. Taigi lekiam non-stop.

Pats konclagerio muziejus nemokamas, tačiau parkingas mokamas netgi dviračiams…

Vietelė tikrai nekvepia pramogų parku. Į skerdyklą panaši “operacinė”, aprūkę barakai, kartuvės, kalnas batų, kurių šeimininkai nepaslaptis pro kur išrūko… Gana makabriškai ant krematoriumo durų išrodo užrašas, draudžiantis rūkyti…

Kol vaikštom nulyja lietus, o mes judoma tolyn, link Gdansko.

Pakeliui šokam į keltą (kažkoks panašus jau matytas ir naudotas Lietuvoje)

Vakarėja, imam ieškotis nočlego. Randam gana padorų kempingą su namukais. Kaina vėlgi džiugina - po 30 zl. nuo galvos plius ekologinis simboliškas mokestis. O dar geresnė žinia - kad iki jūros vos pora šimtų metrų!

Pasisėdim pajūry, pripliūryjam lenkiško alaus.

III diena

Keliaujam grožėtis Gdansko senamiesčiu. Gražu. Ypatingi lietvamzdžiai, prekiautojų pilnos gatvelės, ūžianti, pilna žmonių krantinė. Viskas kažkuo primena Amsterdamą. Užsikabarojam į bokštą (be abejo, ne 4 free). Piękna panorama!

Debesuojasi, o mes šaunam ligi Sopoto. Kadangi nepaslaptis, jog Gdanskas, Sopotas ir Gdynia yra tripolis, tai kelionė iš vieno “miesto” į kitą gana užknisanti - tartum 20 km Konstitucijos prospekto, su šviesoforais ir sankryžom…

Nesutikom Sopote nei A.Pugačiovos, nei dar kokios popžvaigždės, užtat už pasivaikščiojimą Palangos tiltą primenančiu, tik didesniu mediniu molu susimokėjom po keletą zlotų (ar minėjau, kad Lenkijoje VISKAS mokama? ) Po tiltu stovi kateris, ant kurio puikuojasi 3 varikliai po 300 (!!!) arklių. Kuo ne Veyronas ant vandens?! Berniokas gundo už 40 zlotų/galvai. Atsispiriam pagundai.

Sukam nuo jūros tolyn ir tipenam link Kreivo namo.

Įdomus toks. Viduje nieko ypatingo, eilinis prekybcentris, a la mūsų “Mada” Viršuliškėse.

Prahoje, beje, irgi kažkada matėm kreivuolį. Architektūros triumfas?

Sulesam po porciją sočių pietų (kuo jau kuo, bet porcijų dydžiais Lenkijoje skųstis nevalia…) ir startuojam link Malbork

Čia ir pasiteisina važiavimas motociklais - kamštis nesuvokiamo ilgio, o jo priežastis - jokios priežasties. Pjaunam tarp eilių, tad laiko daug tas kamštis nesuėda. Šokam į autostradą ir smaugiam smaugiam… Pasipila lietus…

Marienburgo pilis (kaip kad mokė per istorijos pamokas) nenusakomo dydžio, pilna visokiausių užkaborių. Ne veltui ilgus metus buvo kryžiuočių sostinė!

Vienas įdomus, ir, kaip iš aprašymo supratau, tipinis sprendimas - tualetas. Tam būdavo skirtas atskiras bokštas! Vokiškas pavadinimas - danzker. Gaila nepavyko rasti kažko a la wikipedijos straipsnis apie tai.

Už papildomą mokestį (aha, gi Lenkija!) ropščiamės į ~40 m aukščio pilies bokštą. Panorama!

Lietus įsibėgėja… Vėl lendam į biohazard stiliaus lietaus aprangas ir traukiam link artimiausio supermarketo.

Belieka mažytė smulkmena - susirasti nakvynę. Traukiam ieškoti. Rasti pseudo poilsio namai ir postsovietiniai viešbučiai nedžiugina. Nes visur prašo už 2 galvas tiek, kiek jau įpratom mokėti už 4…

Pasimakaluojam, ir pagal planą judam Griunwaldo link. Bevažiuojant kelio išsišakojime šmėsteli išganingas užrašas “Pokoje”. Sukam. išlenda gerai įtempęs savinykas, ir jau rodo kur statyt inventorių, kviečia į vidų. Klausiam “Ile kosztowne?” Dėdulė klausia kiek duosim. Pasiūlom 80 zl - papučia lūpas. Paprašo po 35 nuo galvos. Sutariam už 30.

Super. Iš karto parodo salę su židiniu ir odinėm sofom kampe. Ir paprašo kad jei jau gersim - tai salėj. Nuostabu! Ten ir įsitaisom su alum…

IV diena

Kylam, atsimojuojam su svetinguoju dėdule, ir traukiam link Žalgirio mūšio lauko Griunwalde. Navigacija nuveda į akmenimis grįstą keliuką. Keikiuosi. nes purtytis 5-6 km grindiniu visiškai nedžiugina. Grindinys baigiasi, ir, neilgai trukus, su pagrybavimais, bei pasiklausę vietinio senelioko sutikto prie parduotuvės, randam istorinę vietą. Pilnu tempu vyksta kažkokios statybos. Statomas muziejus. Laukas kaip laukas. Didelis. Bet paukščiuką užsidėjom.

Iš Griunwaldo liepiam navigacijai vesti tiesiai NAMO. Kelias šiek tiek prailgsta, nes judam jau nutrintais ir pažįstamais keliais…

Reziume

Nudardėta ~1400 km per 4 dienas, pamatyta kitokia Lenkija.

Iš viso, kelionė išėjo tokia pusiau istorinė. Todėl garsiai pareiškiu - ją dedikuojam Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Kaip kad dabar madinga.

Taigi, atėjo ilgai lauktoji diena.

Nakvynei išskyrė savo sodelio pievą su keletu avilių ir vaizdu į tvenkinį.
Įsikūrę, apžiūrėję tik nedidelę dalį (kaip pats šeimininkas sakė) ekspozicijos, iškeliavom ieškoti maisto į vietinės reikšmės bariuką.
Smagiausia dalis laukė grįžus: nors prikimšom pilvus kaip bepročiai, bet kieme stovintis stiklainis pieno, šmotas pyrago ir dubenėlis medaus rado sau vietos mūsų bedugnėse gerklėse
Rytas išaušo saulėtas, bet mikliai ėmė kauptis debesys. Teko greitomis pasiturkšti tvenkinyje ir pakuotis daiktus.
Vienas iš keistesnių momentų - diedukas griežtai atsisakė bet kokio užmokesčio už savo paslaugas. O kaip tyčia ir jokios smulkmenos neturėjom, kurią galėtume palikti…. Liko galvosūkis - kaip atsidėkoti. Tai bent pareklamuosiu

II diena

Atsisveikinę su
svetinguoju muziejininku, ienas pasukom pajūrio link (kaip vėliau
paaiškėjo - tai buvo šiokia tokia klaida, mat prasidėjo ilgasis Žolinės
savaitgalis, o šalia to dar ir lietaus sezonas pajūryje. Kai tuo metu priešingoje Lietuvos pusėje, b2g festivalyje, visi mėgavosi saule…) Pakeliui pamojuojame Kaliningrado sričiai nuo Rambyno kalno, stabtelime Pagėgiuose, idant pietų metas jau čia pat. Pasitinka gana maloni staigmena:

Visur tvyro olimpinės nuotaikos

Galiausiai pasiekėme Ventės ragą. Lyja. Apsistojame kempinge Ventainė ir keliaujam iki paukščių žiedavimo stoties. Ten dar nesezonas, todėl paukščių gaudyklių nedaug ir jose vos keletas sparnuočių.
Įkyriai purškia dulksna.

III diena

..pasitiko irgi apsiniaukusi. Bent jau nelyja:

Pakuojamės, pusryčiaujam, kai kas piešia:

Pagal planą - Liepoja. Vienu metu suabejojom ar teisinga kryptimi važiuojam ir ar netyčia nenukeliavom Prancūzijos link:

Pasirodo viskas tvarkoj ir netrukus pasiekam Liepoją. Lyja….

Miesteliokas gana tvarkingas, promenadas kažkuo priminė Londoną…
1st Rock Cafe netyčia prisėdam prie staliuko su lietuvaičių grupės Land atvaizdu (Fetai, taip taip, ir tamstos fizionomija ten yra)
Didžioji dalis baro o ir Latvijos kalba lietuviškai - kaip nekaip ilgasis savaitgalis… Visi lekia aplankyt braliukų
Dar įdomybė - sekdamas natomis, esančiomis grindinyje, aplankysi visas žymiausias turistines ir “must see: Liepojos vietas. Genialu, kas paprasta…
Laikas ieškotis nakvynės. Sukam pirmojo kempingo link. Užimta. “Свадьба тут у нас сегодня….” - paaiškina kempingo šeimininkas. Nenusimenam - juk pakeliui matėme jų gana nemažai. Deja… Norisi kažko su stogu, nes lietus užkniso juodai. Sukame į dar vieną.. Ir dar… Viskas užimta vestuvininkų - geriausiu atveju pasiūloma pievelė palapinei. Tačiau anei dušo anei nieko… Imu nekęsti vestuvių…
Šauna išganinga mintis - PAPĖ!!!! Tiek apie ją skaityta forumuose, tiek lietuvaičių ten važiuoja. Bandom ir mes.
Pradžiai 10 km žvyrkelis primenantis tankų bandymo poligoną. Nejučia imu perfrazuoti A.Baranauską: “Duobė unt duobės, e unt tos duobės - duobė ir maža duobelą….” Poligonas baigiasi ir… nieko… stovi keletas namų-namukų, pilnas kiemas automobilių su LT numeriais. Liūdnai rymo kažkieno Roveris su išsinėrusia galine pakaba. Nieko nuostabaus po tokio kelio…
O toliau - tiesiog pieva pajūryje. Ir viskas. Taip ir likom nesupratę - kur čia tas Papės fenomenas slepiasi… Gal tuose keletoje namukų? Ar galimybėje pasistatyti palapinę pajūryje?
Spjaunam ir sukamės tolyn. t.y. vėl artyn link Lietuvos. Ties Šventąja pasimaišo nuoroda į poilsio namus “Energetikas” ar kažkaip panašiai. Temsta. Sukame ten… Pakeliui šviečia kažkokio kempingo žiburiai. Be vilties stabtelime. Šypsodamasis vaikinukas pareiškia, kad kaip tik mums turi namuką… Perklausiu ar nejuokauja… Pasirodo ne! Kažkam irgi atsibodo lietus ir išvažiavo anksčiau. Neveltui važiuodami pirmyn sutikome automobilių kamštį nuo Palangos iki Oro uosto. Lyja…

IV diena

Debesuota, bet lietus nurimo… Keliaujam Mosėdžio link, į Akmenų muziejų.
Muziejus, pasirodo, yra vos ne visas miestelis. Jau prie įvažiavimo pasitinka išrikiuota riedulių armija.
Vaikščiodamas galvojau, kokio dydžio ir svorio turėdavo būti to dėdulės muziejaus įkūrėjo kuprinė grįžtant iš kelionių ir ekspedicijų, kai didžiąją jos turinio dalį užimdavo akmenys? Daug ten visko, oj daug - nuo mamuto ilties iki banginio stuburo slankstelių… Nuo smėliuko iš Nidos kopų, iki žvyro nuo Baikalo krantų…

Sekantis taškas - Barstyčių akmuo.
Nors užaugau šalia Puntuko, bet šitas akmeniokas tikrai padarė įspūdį…

Beje, pakeliui užmatytas kaimelis gana įdomiu pavadinimu:

Toliau mūsų kelias suka link Platelių ežero, Plokštinės militarizmo ekspozicijos.
Vaikštant čia, apima tikrai tokia X-failine nuotaika
Gidė gana įdomiai pasakoja visą bazės istoriją.
Šalia bazės stojame nakvynei. Puikiai įrengtoje poilsiavietėje prie Platelių ežero. Poilsiavietė mokama, bet tuščia - sekmadienis kaip nekaip… Pagyvenusi porelė su grėbliukais krapštinėjasi, tvarkosi. Jiems ir susimokame simbolinį mokestį. Negaila. Kai gauni sutvarkytą, neprišiukšlintą vietą ir dar glėbelį malkų…
Paryčiais vėl lyja…

V diena

Kylam, keikiam lietų. Nurimsta. Netgi bando šviestis saulė. Traukiam pro Telšius. Pasižiūrim į Žemaitijos gaublį ir minam tolyn, link Šiaulių.
Stabtelim Kryžių kalne (nors vietomis jis labiau primena kryžių sąvartyną)

Toliau laukia Biržų rajonas su Karvės ola ir Geologų duobe.
Iš ten lekiam tiesiai link Rokiškio, kur Wundis jau kūrena dūminę močiutės pirtį.
Visa tai buvo tabulai. Nakvynė ant šieno, dūminė pirtis, šviežios beržinės vantos, trilitriakas su šviežiu pienu…. Norėjosi pasilikti ten bent savaitei dar…
Wundi, linkėjimai močiutei. Mes dar sugrįšim

Žemiau pora iliustracijų:

VI diena

Lyja…. Miegam toliau - tai gerai ant šieno! Šiaip ne taip
išsikrapštom. Lietus nurimo. Keliaujam aplankyti senolio Stelmužės
ąžuolo. Oras ima taisytis, netg švysteli saulė.
Po to keliaujam link Visagino, nes nei vienas iš mūsų nėra iš arti matęs atominio baubo. Tiesą sakant aplinka ten tikrai nedvelkia jaukumu. Nors pats Visagino miestelis išrodo gana tvarkingai, tik gana nemažai pastatų-vaiduoklių… Panašu kad po IAE uždarymo panašus likimas laukia daugumos, o galbūt ir viso miestelio…
Pagaliau pasiekiam Aukštaitijos nacionalinį parką… Čia pat, šalia Ignalinos pūkštelim ežeran, nes saulė kaitina vis stipriau…

Kadangi kelionė jau eina į pabaigą, o mes turim dar vieną dieną, greit sumetam kad oras per geras važiuoti namo ir nusprendžiam dar vieną naktį pasilikti Mindūnų kempinge.
Drybsom paežerėj, uostom mišką (© Ostapenko), žodžiu tinginiaujam pilnu gazu.
Ateina paskutinė diena. Dar kartelį nusiturškiam Baltųjų Lakajų ežere ir kylam link namų. Pakeliui dar užsukam apsidairyt, kaip atrodo remontuojamas etnokosmologijos muziejus ir observatorija. Bus gražu! Netikit? Patys pažiūrėkit: